- siaubingas
- siaubìngas, -a adj. (1)
1. DŽ keliantis siaubą, labai baisus: Leningradas buvo išvaduotas iš siaubingos blokados A.Vencl. Povilas išsigando tokio siaubingo pranašavimo S.Nėr. Surikusi siaubingu balsu, ji parvirto ant žemės rš. Viską nustelbė vienas siaubingas žodis: karas sp. Perskėlė pusiau vienu smūgiu du siaubingus, klaikius milžinus rš.
siaubìnga n.: Trys grabai iš vienų namų ir viena diena! Ar tai ne baisu, ar tai ne siaubinga? I.Simon. siaubìngai adv. DŽ: Jo veidas siaubingai atrodė rš.2. labai stiprus, smarkus, nepaprastas: Ginklavimosi varžybos ėmė įgauti vis siaubingesnį mastą sp. Nebejaudino nei pulkininko keiksmai, nei siaubinga baimė rš. Siaubingas nirtulys pagavo jį rš.siaubìngai adv.; rš.3. labai blogas, bjaurus, prastas: Vienuma nepažįstamų žmonių tarpe neišblaškė jo siaubingos nuotaikos A.Vencl.
Dictionary of the Lithuanian Language.